Dmitrijus Aleksandrovičius iš tikrųjų grįžo namo… neužteko pykčio prieš jį. Šiandieninė reanimatologė, moteris, tokia pat griežta kaip ir kiti gydytojai, uždavė man lygiai tokius pačius klausimus, o paskui tik linktelėjo galva, taip pat tikėdamasi nuodugnesnės diagnozės. Man pasidarė nuobodu. Kažkaip telefonu įkalbinau Kostją, kad rytoj man atneštų nešiojamąjį kompiuterį ir porą knygų. Jis mane kankino taip ilgai, kad visoje savo šlovėje prisiminiau, kodėl su juo išsiskyriau. Jis greitai pamiršo palengvėjimą, kurį jautė greitosios pagalbos automobilyje, kai paaiškėjo, kad aš gyvas! Tačiau nieko negalima padaryti – per nekromantines peripetijas Kostja pasirodė esąs vienintelis mano ryšys su išoriniu pasauliu. Jis turės mane pasitikti pusiaukelėje. Ir man teks pakęsti jo nuobodulį.
Dėl to pagaliau pasidaviau norui pamiegoti vakare. Mes su Tayishka tai aptarėme tarpusavyje. Atrodė, kad nekromantas šiandien suteikė man laisvę pailsėti, o tai reiškė, kad galime turėti paskutinę galimybę pažvelgti į niūrų dvarą.
Kaip neįprasta pabusti vienam ir nešaukti entuziastingų šūksnių dėl dar vieno prisikėlimo! Atsimerkiau: kambarys buvo tuščias, o aplink tamsa. Mano įtarimai, kad laikas mūsų pasauliuose visiškai sutapo, pasitvirtino. Pasak Maskvos, čia turėtų būti apie dvylika, tačiau vargu ar kas nors iš čiabuvių tai įtaria. Su Taishka pagalba man pavyko susidoroti su aliejine lempa – ji kvepėjo nemalonu ir nedavė daug šviesos, bet bandžiau prisitaikyti. Pirmiausia apsidairiau po kambarį: nieko naujo. Tada ji tyliai atidarė duris ir pasinėrė į koridorių.
Mirtina tyla. Kiekvienas žingsnis šiame vakuume girdimas ne kaip nereikšmingas ošimas, o kaip vienintelis garsas. Aš pašiurpau. Gal reanimacijoje nebuvo taip nuobodu… Bet man reikėjo informacijos ir miego. Ir nesvarbu, kad iš pilno miego gaunu tik patį panirimo procesą. Nepakeičiama Taiška sugeba mus abu atpalaiduoti.
Lėtai pajudėjau apšviestu koridoriumi, žiūrėdama į lempą. Kas žino, kas manęs laukia už kito kampo? Ir čia buvo daug posūkių. O begaliniame labirinte pakeliui nesutikau nė vienos sielos, dėl ko supykau. Gal jaučiausi blogai! Arba tau reikėjo skubiai nusiprausti, o šiame didžiuliame karste buvo visiška dezertyracija. Bet man net į galvą neatėjo mintis kam nors paskambinti. Ji rėkė tik iš džiaugsmo, kai už kito kampo pasirodė pažįstama jauki svetainė. Dar daugiau, ir jūs turite tikėti labirinto magija, kurią mėgsta rodyti filmai apie psichines ligas.
Laukinės durys nebuvo užrakintos. Kai išėjau, jis sucypė, bet dabar nejaučiau jokios baimės. Galų gale nebuvo paskelbta taisyklė, kurią galėčiau pažeisti. Lauke tamsu ir šiek tiek vėsu. Ji pakėlė lempą aukščiau ir apsidairė: priekyje – obelų sodas, už jo – aukšta tvora. Ir nematyti nė vieno žmogaus… tiksliau, jokios prisikėlusios darbo lėlės. Dar žengiau kelis žingsnius ir sustojau – neįsivaizdavau, kur einu toliau.
– Tu nepabėgsi.
Aš krūptelėjau, bet laikiausi ir neatsigręžiau.
– Žinau, pone Sciacca. Elrikas prisiekė mane.
Buvo trumpa pauzė, po kurios balsas kiek priartėjo:
– Jis talentingas magas. Bet esmė ne priesaikoje – aplink visą perimetrą yra nepramušama apsauga. Niekas negali čia nei įeiti, nei išeiti, nebent aš to noriu.
– Nenuostabu. O sargybiniai prie vartų dieną veikiau kaip svita, ar ne?
– Tai tiesa. kodėl tu nežiūri į mane
Klausimas nebuvo toks paprastas. Kažkoks nesusipratimas dėl nekromanto motyvų gąsdino, bet dabar jau nebedrebėjau iš baimės. Arba man tiesiog patiko girdėti jo balsą – malonų ir per daug panašų į man patikusio žmogaus balsą. Tačiau vos tik atsisuksite, šis jausmas išsisklaidys. Ir tada ateis laikas siaubui ir baimei, o ne tęsti pokalbį. Todėl nekantriai laukiau – kur balta, beveik pilnatis virš aukštos tvoros.
